Jau koks mėnuo kaip netyla aistros. Raudonajame kampe Estija, apšilusi nuo ‘aršių’ santūraus Estijos prezidento Toomas Hendrik Ilves postulatų ginant Estijos vykdomą fiskalinės drausmės politiką bei pačią narystę euro zonoje. Kitoje ringo pusėje Nobelio premijos laureato Paul Krugman atstovaujama Islandija. Mūsų beje taip pat mylima ir avansu prieš Estiją pranašumą turinti net „vienu plentu“ (turime keturias „Islandijos“ gatves ir vieną plentą, „estų“ tik keturias gatves).

Debatas. Islandija nebūdama nei Europos Sąjungos, nei tuo labiau euro nare, turėjo devalvuoti nacionalinę valiutą ir taip bandyti išsaugoti savo konkurencingumą po globalios finansų krizės smūgio per ir taip jau išsikerojusią bankų sistemą. Paul Krugman nuomone Islandijos kelias devalvavus nacionalinę valiutą yra daug efektyvesnis ir mažiau skausmingas nei Estijos ar Baltijos šalių (Lietuva ir Latvija taip pat yra susisiejusios su euru per valiutų kurso mechanizmą), nes tokiu būdu Islandija visą krizės naštą permetė ne šalies vidui, o jos išorei, t.y. išorinei devalvacijai. Taip, pasak ekonomisto, buvo išsaugota daugiau darbo vietų, nominaliai pagerėjo konkurencingumas, ekonomika atsistatė daug greičiau.

Tuo tarpu Baltijos šalys, būdamos prisirišusios prie euro (Lietuva, Latvija) ar faktiškai turėdamos eurą (Estija) turėjo rinktis kitą, vidinės devalvacijos kelią, kuris pasak ekonomisto, turėjo didesnių pasekmių išaugusiam nedarbui bei stipriau smogė per gyventojų pajamas. Čia reikia įvertinti ir tai, jog Krugman apskritai labiau palaiko ekonomikos stimulo stovyklą, ką deklaravo ir savo blog‘e 2009 metais.

Šioje diskusijoje netiesiogiai Latviją užstojo Tarptautinio valiutos fondo vadovė Lagarde pasveikinusi Latviją sėkmingai užbaigusią TVF programą bei kartu pripažindama, kad Latvija išsaugodama lato kursą su euru bei suvaldydama fiskalinį deficitą, stipriai mažindama išlaidas bei pagerindama pajamas sugebėjo gerokai kilstelt šalies konkurencingumą, atstatyti ekonomikos augimą bei taip sudaryti visas sąlygas eurui įsivesti.

Estijos pusėn žvelgiam ir mes, suprasdami, kad vidinė devalvacija yra svarbi ekonomikos konkurencingumui išorėje. Nors ir skaudesnė, bet ir tikresnė – stebime, kaip atsigauna eksportas, mažėja nedarbas, stiprėja konkurencingumas ir krenta darbo kaštai. Neatsilieka ir ekonomikos augimas, nors dar nėra pasiekęs 2008 metų lygio (to nėra pavykę ir pačiai Islandijai), tačiau trijų Baltijos šalių augimo prognozės, nors ir gerokai sumažintos perpus, Europos Sąjungos mastu atrodo geriausiai.

Išvada. Tvariam augimui reikia konkurencingumo, kuris gali būti pasiektas keičiantis iš vidaus, per subalansuotą biudžetą ir ilgalaikes struktūrines reformas. Tai supranta ir pati Islandija, per pačią krizę pateikusi paraišką narystei Europos Sąjungoje ir eventualiai pačiam eurui. Esame ne vieninteliai, kurie analizuoja vieningos valiutos privalumus kovoje su globaliomis pasekmėmis. Kartu pastebime, kad ir pats euras gilesnės politinės ir ekonominės integracijos aruodo dar nėra išsėmęs – rinkų spaudimas semtis galių ateityje nemažės.